Apkabink mano tamsą ir aš apkabinsiu tavo

- 1 -

Žmonės, kurie žaidžia žaidimus, arba žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės...tokia frazė, tiksliau vienos populiarios psichologinės knygos pavadinimas, dabar sukosi mano galvoje. Valentinas visą savo gyvenimą žaidė, net nenumanydamas, kad žaidžia ne tik su savo gyvenimu, bet ir kitų...

Jau daugiau nei savaitę jis geria ir stipriai. Po septynių dienų pylimo išsigando, nes krūtinėje be proto šokinėjo širdis. Gali būti, kad alkoholio kiekiai išvedė Valentino širdį iš ritmo arba panikos priepuolis, besibeldžiantis, kaip ką tik įvykusių jo pokyčių gyvenime, liudytojas. Prieš savaitę jis paliko merginą, visišką Valentino priešingybę.

„Ji nuostabi moteris, ji šito nenusipelnė“, - tikino mane Valentinas. „Kaip norėčiau pajausti tą skausmą, kurį jai sukėliau, tą kaltės svorį ir nuoširdžiai jos atsiprašyti, bet aš to dar nejaučiu. Ar aš pajausiu tai kada nors?“ – kreipėsi į mane savęs gailėdamasis Valentinas. Su jausmais jis mokėjo žaisti ypatingai gerai, kad net neįtartum, jog ką tik prieš tavo akis buvo parodytas dar vienas įspūdingas spektaklis, kurio pagrindinis herojus visada yra vienas ir tas pats – Valentinas. Netgi girdamas kitą, apsvaigindamas ir iškeldamas kitą žmogų, Valentinas tai darė tik dėl savęs, kad niekas neįtartų ir neapčiuoptų jo menkumo ir trapumo ženklų. Valentinas atviras – atvirai save vadino narcizu: besimėgaujančiu dėmesiu, nuobodžiaujančiu šnekant kitiems apie kitus, šmaikštumu bei taikliu filmų personažų minčių citavimu jis susigrąžindavo dėmesį sau, palikęs visus be žado. Taip jis elgėsi minioje, puikiai įvaldęs savęs prezentavimo strategiją, kuria kasdien save maitino ir palaikė savo ypatingumo iliuziją.

Bet Valentinas ne veltui domėjosi psichologija, ne veltui dalyvaudavo terapinėse grupėse, jis ieškojo santykio su savimi. „Aš nežinau kada esu aš, kada nesu aš. Gal aš čia viską išsigalvoju, gal tai netiesa ir sau vėl meluoju. Aš nemoku kalbėti kitaip, bet ir bajerių mėtyti nebenoriu, aš noriu tik verkti ir gailėtis savęs.“ Ko gero pastaruoju metu tikriausias jausmas, kurį jis aiškiai išgyveno vidumi ir kūnu, buvo skausmas, kasdien virstantis rauda. Raudos būta stiprios, su lyg kiekviena skausmo kylančia banga Valentinas susitapatindavo ir tikėdavosi, kad jai nuslūgus, jis pasijus lengviau. Bet jam nelengvėjo, protas nerimo, širdis blaškėsi, o prieš akis lyg kine keitėsi praeities epizodai, žaidimai, manipuliacijos bei nutrūkę ne vieneri nesėkmingi santykiai.

Beje, dalyvaudamas terapinėse grupėse, Valentinas dažnai sakydavo: „man sunku net dabar dejuoti, skųstis savo gyvenimu, kai girdžiu kiek tu ar tu turite reikalų!“ Ir tais momentais jis pranykdavo, užleisdamas sceną kitiems, tarsi nuvertindamas savo vaikystės patyrimus, juos normalizuodamas arba pakišdamas po narcizo kepure. Neva traukiuosi su savo nesveikai išreikštu narcizišku poreikiu gauti dėmesio ir validacijos. Valentinas dažnai maišydavosi savyje: kuris poreikis yra adekvatus, kuris patologiškas. Praeities analizę apsunkindavo ir jį patį glumindavo frangmentiniai vaikystės prisiminimai. O jų būta ne šiaip sau lengvų ir vaikiškų. Kartas nuo karto mums pavykdavo nusileisti į jo vidinę tamsą, kur šalta ir nesaugu. Jis be proto bijojo liestis ir leisti sau matyti savo vidinį nelaimingą vaiką. Juk niekas tokio nemylės, niekas tokio nelaimingo žmogaus nenori, - teisindamas savo elgesį atsakydavo man Valentinas. Pabuvus per ilgai apimdavo kompulsyvios raudos ir gilus savęs gailėjimasis. Tik racionalus protas neleisdavo paaiškinti šių stiprių išgyvenimų. Juk mane laike geriausiu vaiku iš trijų berniukų, aš buvau lepūnėlis ir visi šokoladukai atitekdavo tik man vienam, - niekaip negalėdamas atrasti prasmingų praeities ir dabarties ryšių kalbėdavo Valentinas. Tačiau tęsiant terapiją pabirusios dėlionės detalės netikėtai rasdavo sau tinkamą vietą, paaiškindamos iškreiptą Valentino pasaulėžiūrą ir katastrofiškus lūkesčius, perkeliamus iš praeities.

Nors saldumynai ir tėvo žodžiai, kad yra mylimiausias šeimos sūnus dažnai skambėdavo ir įpūsdavo tam tikro pasitikėjimo savimi, vis dėl to Valentino pasąmonė fiksuodavo ir ne tokius gražius šeimos gyvenimo fragmentus. Valentinas gerai pamena laikotarpį, kai broliams išėjus gyventi savarankiškai nuo tėvų, jis liko vienintelis vaikas šeimoje, su fone skambančia pareiga pasirūpinti ir apsaugoti mamą. Aš noriu išgelbėti mamą nuo savo alkoholiko tėvo, nuo jo meilužių ir vos ne kasdienio smurto ir prievartos aktų. Valentinas, būdamas paauglys, buvo sumišęs: iš vienos pusės džiaugėsi tėvo leidimu vairuoti jo mašiną, tačiau ši privilegija greitai apkarsdavo vežant tėvą nežinia kur, besiglamžantį ir besilaižantį su dar viena kaimo boba ant galinės mašinos sėdynės. Nors be galo mylėjo ir fantazavo kaip išgelbėja mamą nuo viso absurdo, tačiau neapkentė mamos dėl nepaliaujamų sūnaus ir tėvo panašumų lyginimo. O kur dar scenos, kurias ir dabar keturiasdešimtmečiui sunku ištrinti iš atminties, kurios ne tik kelia siaubą, pyktį ir panieką, bet ir seksualinį susijaudinimą: į kiemą po prievartos akto išlėkusi nuogomis krūtimis mama ir isteriškai rėkianti ar dabar tu laimingas kai gavai?

Būtent terapinėse grupėse Valentinas aptikdavo jį jaudinančius momentus, kurie iškildavo klausant ar dalyvaujant kitų dalyvių dramatizacijos eksperimentuose. Kartą viename eksperimente vienai grupės dalyvei turėjo pasakyti, kad jai padės ir bus šalia, tačiau jo galvoje sakinys dėliojosi atvirkščiai ir jaudinančiai: Aš tavęs negaliu išgelbėti, aš tiesiog negaliuuuu! Grįžtant prie tų momentų individualiose sesijose, nebūdavo jau sunku susivokti, kad jo vaikiška fantazija gelbėti mamą vis dar gyva ir neduoda ramybės. Tas kuo puikiausiai atsispindėdavo jo santykiuose su moterimis. Ne kartą jis bandė keisti ir savotiškai gydyti kitas moteris, ragindamas atsikvošėti, pasąmoningai vildamasis, kad jų pagijimas leis pagaliau atsipūsti/pasveikti ir jam pačiam. Tačiau toks pasąmoninis perkėlimas buvo pražūtingas ne vienuose santykiuose. Juk jis siekė išgelbėti į kitas moteris perkeltą mamą, kas žinoma išbalansuodavo santykius ir nužudydavo galutinai.

- 2 -

Valentinas buvo didelis vyras. Kaip pats juokauja: „svorio perteklius suteikia man vyriško solidumo“. Vargu ar tame juokelyje bent kiek buvo tiesos, daugiau pateisinimo ir prisidengimo. Jis daug valgė ir ypatingai vakarais, kai jausdavosi vienišas ir niekam nereikalingas su savo liūdesiu. Sočią vakarienę užpildavo alkoholiu ir taip prastumdavo laiką iki nakties. Stumti dienas Valentinui buvo įprasta, bet tuo pačiu nelengva užduotis. Kartais iš socialinio nuobodulio išvažiuodavo tiesiog taksauti. Tai buvo legali ir niekuo neįpareigojanti galimybė pabendrauti su žmonėmis. Turėdamas marias laiko jis tikrai nesuko galvos kaip save išlaikyti. Finansinė pusė jo visai nejaudino. Kai žmonės dirba 8 valandas per dieną, Valentinas tam skiria vos 15 minučių. Net tos sunkiai atidirbtos 15 minučių kasdien užtikrindavo sotų ir saugų gyvenimą. Bet ką daryti su savo laiku? Šis paprastas, iš esmės garbaus amžiaus žmonių, klausimas nedavė ramybės Valentinui. Ir kuo daugiau jis apie tai kalbėdavo, tuo labiau girdėdavau tame gyvenimo prasmės klausimą. Gerai, aš turiu sūnų, tai puiku, bet kas toliau. O be jo iš vis nebūtų prasmės gyventi. Būčiau seniausiai nusilakęs ir pabaigęs savo gyvenimą. Tie fragmentiniai egzistenciniai gyvenimo impulsai apnuogindavo Valentino laikiną būvį: vienišą, beprasmį ir skausmingą.

Anksčiau su šiuo nesuvoktu skausmu Valentinas kovojo įprastai: skambina buvusioms merginoms, jei pasiseka su jomis susitinka, atgaivina jausmus ir draugystę iki sekančio pykčio ir vėl ratas sukosi iš naujo. Arba imdavosi tėvų klausimo. Ne vienerius metus Valentinas beldėsi į mamos širdį. Kartas nuo karto jį suimdavo nevaldomas troškimas išmušti iš mamos tuos ypatingus, tik jam vienam skirtus žodžius: "Tu mano ypatingiausias, mylimiausias vaikas". Tačiau vietoj to gaudavo sausai teisingą atsakymą: "Aš jus visus vaikus myliu vienodai". Lengva apsigauti ir įžvelgti Valentino nuskriaustą vidinį vaiką, vis trokštantį sveiko tėvų dėmesio ir meilės. Ne taip jau retai jo inicijuojami pokalbiai su tėvais virsdavo tarpusavio konflikto gilinimu, kurio pasekoje galėjo legaliai savęs gailėtis ir taip jaustis... ypatingu ir pasisotinti gerai pažįstamos kančios.

Bet lankant asmeninę terapiją, kartais Valentinas taip aštriai suvokdavo savo narciziškumą, kad net pašmaikštaudavo Facebook'e: profilio nuotrauką pakeisdamas į narcizų gėlių puokštę. Vargu ar kas suprato Valentino užuominą į save, bet jam tai buvo laimėjimas, vidinio narcizo demaskavimas ir pripažinimas. Valentinas jau buvo pažengęs klientas terapijoje. Apie tai bylojo jo galėjimas kalbėti su manimi apie savo fiksuotus narciziškus modelius, kuriuos taikė norėdamas suvilioti vieną ar kitą moterį. Iki šiol tie modeliai buvo gražiai įsipiešę į jo kasdienybę ir jam buvo natūralu galvoti kaip medžiotojui išėjus į medžioklę. „Aš išmokęs žiūrėti į akis, kad niekas nesimatytų, žiūrėti taip, kad kitas matytų ką jis nori matyti. Išmokau padaryti atitinkamą žvilgsnį, kai noriu sekso, išmokau padaryti žvilgsnį, kai žaviuosi, ir įtikinti kai myliu... aš žaidžiu meilę, pas mane nėra nieko viduje. Ten nieko nėra. Aš esu tiesiog režisierius“

Tačiau vis aiškiau suvokiant savo manipuliacijas ir triukus bei jų kainą, kurią moka Valentinas, nusprendė mesti visas merginas, nebeįsivelti į savo paties žaidimus ir ieškoti/suprasti save. Nebemanipuliuoti manimi, nebekurti iliuzijų, tiesiog būti. Ir čia buvo sunkiausia dalis. Jo paties istorija jam atrodė ne tokia sunki ir ypatinga kaip kitų gyvenimo istorijos. Jam sunkiai sekėsi integruoti tas savo gyvenimo istorijos dalis, kaip perversiškas ir niekingas, neturėjusias nutikti vaiko gyvenime. Kartą grupinėje terapijoje vienai dalyvei prabilus apie seksualinę prievartą vaikystėje, Valentinas sureagavo skaudžiai. Tačiau negalėdamas paaiškinti kūno intensyvių skausmų krūtinėje dar kartą pasikartojo: „mano gyvenimas palyginus su jūsų yra niekas“. Tačiau tuo metu man intuityviai kilo prisiminimas iš asmeninės Valentino terapijos ir aš paklausiau: „ar faktas, kad tu pirmą kartą pasimylėjai su savo 5 metais vyresne brolio žmona, kai pačiam buvo vos 13 metų, neatrodo keistokas?“ „Ne, juk aš supratau, kad tai buvo seksas, ji manęs neprievartavo juk.“ Nors Valentinui greitai paneigus fakto keistumą, diskusija nebebuvo tęsiama giliau, tačiau mano įžvalga pasėjo abejonę nusistovėjusia Valentino tiesa...

- 3 -

Dabar be galo daug žmonių nori įprasminti savo gyvenimą padėdami kitiems. Psichoterapija ypač viliojanti sritis medžiojant savo gyvenimo prasmę. Ši sritis viliojo ir Valentiną, tačiau ne dėl to, kad padėti kitiems... Prieš trejetą metų jis bandė stoti į geštalto institutą, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Vienai pažįstamai, kurios prašymas taip pat buvo nepatenkintas, įstojus į Adlerio mokyklą, staiga šį norą savyje apčiuopė ir Valentinas. Įstojo, priėmė. Po dvejų metų studijų, daugybės seminarų, paskaitų, terapinių grupių ir asmeninių konsultacijų, Valentinas gavo apgailestavimu apšlakstytą laišką: deja, mes jums negalime pasiūlyti vietos trečiųjų metų studijose. Beje, besimokant Adlerio mokykloje, Valentinas niekada nebuvo apleidęs mano geštalto maratonų, susitikimų kartą per mėnesį. Gautas neigiamas atsakymas, atstumta mylimoji bei kančios ir alkoholio iškankinta širdis atvedė Valentiną į asmeninę terapiją. Nėrimas stačia galva į narcistinės asmenybės pasaulį terapijoje, sužadino seną, nustumtą Valentino svajonę – studijuoti geštaltą. Ir tai nebuvo vien tik noras padėti kitiems. Tai buvo didžiulis troškimas - gauti pasididžiavimu kupinus tėvų žvilgsnius ir ilgai lauktą jų pripažinimą. Poreikis palaikyti savigarbą reikalaujant pripažinimo iš aplinkinių – toks variklis pastoviai sukosi sutrikusioje Valentino savastyje. Savo kailiu ne kartą patyrė, jog savigarbos jausmą didina svarbių žmonių pripažinimas ir skaudina jų nepritarimas.

Po kelių mėnesių asmeninės terapijos sesijų temos gilėjo ir sudėtingėjo. Valentinas su niekuo nesusitikinėjo, atkakliai stebėjo savo manipulicines strategijas darbe, skaitė daug literatūros ir lyg kruopštus detektyvas dėliojo savo gyvenimo dėlionę iš įvairių gyvenimo tarpsnių prisiminimų detalių tarsi ieškodamas pagrindinio nusikaltėlio, sušikusio jo gyvenimą. Švelniai primindavau, kad terapija nėra skirta kaltųjų paieškai, nors praktiškai visada keliai veda į vaikystę ir santykius su savo tėvais. Terapijos esmė išmokti jausti, suprasti, užjausti ir gyventi tiesoje su savimi. Tačiau giliai glūdinti narcistiška esmė – aštrus gėdos jausmas – buvo slaptavietė, į kurią ir pats Valentinas neužeidavo. Ten slypėjo vidiniai nepakankamumo, gėdos, silpnumo ir menkumo jausmai ir/ar baimės taip jaustis, kurias kompensuodavo totaliai priešingu savimi pasitikinčiu elgesiu. Geštalto eksperimentų dėka Valentinas prisijaukino savo vidinį drovų, susigėdusį vaiką, kuris kartas nuo karto padėdavo išgyventi taip smarkiai vengiamą vienatvę. Susirado keletą atokių gamtos kampelių, kur be jokio suvaržymo galėtų pajausti save ir ... verkti, daug verkti. Miško maudynės, gamtos inspiracija sustiprindavo skausmą krūtinėje. Tiesa, kartais iš jų grįždavo gerokai lengvesnis arba atradęs dar vieną emociškai apsunkusią kūno vietą. Ko vengdavo Valentinas terapijoje - tai mano žvilgsnio, mūsų akių kontakto, ypač tais momentais, kai įžengdavome į gėdos pripildytą erdvę. Jau ne kartą esu girdėjusi, kad jo intymus gyvenimas ne toks, kokį gali moterys įsivaizduoti jam pasirodžius su narcizo kostiumu. Valentinas vengė intymumo lygiai taip pat, kaip po gero katarsio sesijoje bijodavo žvilgtelėti į mano pusę. Po truputį aiškėjo, kad Valentinas šlykštėjosi savo praeitimi, nesididžiavo savo seksualumu, net jautėsi kaltas patirdamas mažąją mirtį – orgazmą. Tomis akimirkomis jis norėdavo tik pranykti ir būti nematomas. Vienintelė mano misija buvo matyti, priimti ir neatstumti beatsiveriantį drovųjį savikritišką vaiką.

Valentino jaudulys, virpantis balsas bei išmušęs raudonis liudijo pagrįstą nerimą kalbant apie intymius dalykus. Leisdamas sau daugiau jausti, tuo pačiu jausti ir savo trūkumus bei kaltę, į dabartį prisibelsdavo praeities, buvusių santykių skaudūs šešėliai. Nors jau daugiau nei prieš dešimtmetį vykę susitarimai sutuoktinių poroje, šiai dienai Valentinui kėlė pasišlykštėjimo jausmus. Būnant santuokoje daugelis poros konfliktų sukosi apie seksą. Net susitarimai eiti į šoną nepatobulino poros intymaus gyvenimo. Klausydamasi jo istorijos prisiminiau Froido aprašytą Madonos kekšės psichologinį kompleksą, kuris teigia, kad vyrai skirsto moteris į šventas, jas idealizuoja, ir nuodėmingas. Pasak Froido toks kompleksas dažnai išsivysto pas žmones, turėjusius šaltus santykius su motina. Ko gero, Valentinas grupavo moteris į „motinas“ ir „kekšes“, tyliai sau svarsčiau. Gal būt dėl to jis mergino moteris, panašias savo savybėmis į jo motiną, tikėdamasis patenkinti savo vaikystėje nepatenkintą artumo poreikį. Ir būtent tai kišo koją Valentino intymiam gyvenimui. Juk meilė ir seksas negali būti suderinami kartu. Valentinas seksą suvokė kaip nešvarų ir blogą reikalą, kuriam tobulai tinka tik kekšė. Mylėdamas savo žmoną kaip mamą, juk negali su ja mylėtis, nes pasąmoningai tai suvokiama kaip kraujomaiša. Todėl susitarimas liberaliai žvelgti į meilužių paieškas buvo tikras psichologinis išsigelbėjimas Valentinui, bet tuo pačiu negrįžtamai užvestas poros žlugimo procesas. Kriziniais momentais pajausdamas baimę prarasti žmoną bei būti paliktu, jis ryždavosi susigrąžinimo seksualiniam ryšiui. Artumas žmonai sumažindavo jo seksualinį poreikį: jai įžengus į miegamąjį, jo vyriškumas išgaruodavo. Ironiška, kad Valentinas apie seksą kalbėjo daug, svajojo daug, fantazavo ar į pagalbą pasitelkdavo pornofilmus. Buvo įtikėjęs, kad yra tikras sekso galiūnas, jo paties pasiekti asmeniniai masturbavimosi rekordai neleido abejoti savo seksualiniu pajėgumu bei būtinybe poros intymiam gyvenimui. Tačiau nujautrindamas savasties balsą, neturėdamas ryšio su savo vidumi, Valentinas kaltino žmoną emociniu atšlijimu ir kentėjo nesuvokdamas kančios mastelio. Kartais jam pavykdavo priremti žmoną ir įtikinti seksualiniam ryšiui reikalaudamas/konvertuodamas ją į laikinąją kekšę, visą procesą apsvaigindami dideliais alkoholio kiekiais ir po to laikinai nurimę. Ne tik kas vakarą suvartojamas alkoholis liudijo Valentino pasąmoninę dileminę kančią, bet ir kūnas buvo išdavikas. Nenorėdamas mylėtis su savo žmona, jis daug ir nesveikai valgė, leisdamas sau tapti dideliu, pasąmoniniai tikėdamasis būti atstumtas dėl antsvorio ir nebegeidžiamas. Po trylikos santuokos metų jie išsiskyrė. Valentinas šventai tikėjo savo žmonos kaltumu, jo atstūmimu, neįsiklausydamas ką kalba jo panikos atakų atakuojamas kūnas po draugiškų (anot Valentino) skyrybų.

- 4 -

Kalbant apie artumą, Valentinas pasąmoningai jo bijojo, taip pat stipriai kaip ir ilgėjosi. Paradoksalu, bet Valentinas siekdamas atviro ir nuoširdaus bendravimo su aplinka, gaudavo tarsi mazgote per veidą. Atvirai būdamas ir komunikuodamas terapijoje, jis nejučia to pradėjo siekti tarp draugų ir tėvų šeimoje. Atviresnis Valentino minčių ir jausmų dalinimasis buvo suvokiamas kone patologiškai: buvo siūloma nuo susiėmimo ir nevarymo Dievo į medį iki rimtų specialistų konsultacijų ir antidepresantų vartojimo. Aplinkos poreikis pozityvumui bei ramybės nedrumstimui stipriai kirtosi su Valentino poreikiu kurti/atkurti artimą ryšį. Iš tiesų nieko keisto, nes artumo skonis niekada nebuvo pažintas, o išgyvenimo strategijos – ištobulintos. Kartas nuo karto stebėjau Valentino užsispyrimą arba fiksuotą geštaltą – poreikį atgaivinti savo tėvus. Štai per daug neįsigilinęs į savo poreikius, lengvos ir šiltos popietės su visa šeima metu, ėmė ir visiems pareiškė „vaikystėje turėjau seksualinius santykius“. Tėvai net nesureagavo, o brolis jau išvykdamas namo tyliai į ausį sukuždėjo: „O tu kažkoks kitoks“. To užteko kad Valentinas vėl gailėtųsi savęs ir raudodamas išvažiuotų iš tėvų namų. Ir čia aš suklusdavau ir užduodavau sau klausimą: ar tai artumo siekimas ar dar viena išgyvenimo manipuliacija, kurios tikslas būti atstumtam. Kaip ir ribinės adaptacijos asmenybės, taip ir narcizai išgyvena nuolatinį atstūmimo nerimą. Kuo arčiau mylimasis ar kitaip reikšmingas žmogus yra narcizo, tuo labiau kyla atstūmimo baimė, kuri provokuojasi į tam tikrus manipuliatyvius žodžius ar veiksmus. Tikslas išprovokuoti kitą, kad pastarasis ir norėtų galiausiai jį palikti ar santykius privesti prie neišvengiamos pabaigos. Vieni santykiai baigėsi nes trūko sekso, kiti santykiai - nes nebenorėjo būti rūpestingu tėčiu savo draugei, treti santykiai baigėsi – nes juose kažko trūko, juo nesidomėjo, o vis reikalavo supratimo ir išklausymo. Valentinas vis rasdavo bet kokią banalią priežastį santykiams nutraukti, kad tik grėsmingai priartėjęs asmuo jo neįtikintų, jog artumas ir meilė realus, o ne išgalvotas žmonijos reikalas.

Skamba kvailai? Bijoti atstūmimo, bet tuo pačiu provokuoti kitą, kad paliktų? Paradoksalu, tačiau tokia manipuliacija prieš mylimuosius sumažina atstūmimo baimę bei atstato narciziškos asmenybės esmę: juk Dievai nerimo nejaučia, jie autoritetai. Tačiau psichologinis smurtas/manipuliacija turėjo ir kitų funkcijų, ne mažiau reikšmingų. Giliai širdyje užprogramuotas netikėjimas ilgalaikiais poros santykiais. Bet kokie santykiai - baigtiniai. Nes Valentinas bijojo bet kokio artumo. Drąsiai ir tiesiai į akis sakydamas intymius dalykus Valentinas tikrai nesudarydavo vengiančio artumo žmogaus įspūdžio. Tačiau iš tiesų bijojo rodyti savo pažeidžiamumą, savo jausmus, savo trūkumus. Jis tikėjo, kad jei apsinuogins prieš kitą, jis atsiduos į kitų rankas ir ne pačias geriausias. O kita intymumo baimės priežastis buvo – įsipareigojimai ilgalaikiams santykiams. Pareigos, prievolės ir režimas tarsi varžantys jo laisvę spąstai. Nes jo giliu įsitikinimu - pasaulis nėra draugiška vieta, žmonės nėra draugiški, o ateityje viskas tik blogės. Todėl anksčiau ar vėliau bijantys artumo žmonės nuvertina savo partnerį ar kitus reikšmingus asmenis, susifokusuodami į jų trūkumus, klaidas ir t.t. Ir tai man kėlė nerimą. Po kiekvienos sesijos pagaudavau save tarsi spėliojant ar čia viskas buvo tikra, nuoširdu ir autentiška. Ar mūsų santykis ir sukurtas saugumo bei pasitikėjimo laukas atlaikys Valentino pasąmoninius linksmuosius kalnelius, ar nesupainios mūsų artumo su seksualumu, ar nepagaus jo azartas įpainioti į savo eksperimentų laboratoriją. Pamenu prieš penkerius metus atstumtas savo žmonos atkeliavo į vienkartinę sesiją, staiga pareikšdamas, kad jis man yra neabejingas. Neatsakius tuo pačiu, bei užtikrinus kad taip tikrai nėra, Valentinas dingo.

Šiai dienai Valentinui įsivaizduoti būsimą partnerį nebuvo lengva. Vienoje sesijoje jis pareiškė kaip išganingą išeitį: aš neskubinsiu kitos pusės, jokio sekso, pirmiausiai turi atsirasti ryšys. Tačiau tikriausio, stabiliausio ir artimiausio ryšio vieta Valentino širdyje jau buvo seniai užimta. Tai buvo niekada nesibaigiantis, neišduodantis ir visada šalia brendžio butelis.

- 5 -

Terapijoje Valentinas buvo atviras, kad niekada nebuvo geras vyras, draugas ar darbuotojas. Tačiau vienos rolės, kuri tarsi buvo suaugusi su jo oda, nė karto nekvestionavo. Jis buvo tėvas savo sūnui. Apie santykį su sūnumi kalbėjo išdidžiai, emociškai ir su džiaugsmu. Sūnus buvo tarsi ta ryškiausiai šviečianti žvaigždė milžiniškoje akimis neaprėpiamoje tamsoje. Tačiau nebuvo absoliučiai aklas ir suvokė savo galimą indėlį sūnaus psichologinei būsenai bei jo ateičiai. Kartą Valentinas išreiškė viltį, kad pastarieji santykiai sūnui įsimins kaip sveikos poros pavyzdys: bendra vakarienė, stalo žaidimai ir kelionės sukurdavo apsijungusios šeimos atmosferą.

Tačiau ryškiausiai Valentinui figūravo jo vidinio vaiko skausmas. Valentinas vis stengėsi atsakyti sau į klausimą kaip tapau tuo, kuo aš tapau? Tėvų atsisakymas kalbėti jam svarbiomis temomis kurstė jo paranojiškumą, kaitino kraują bei vaizduotę. Kol žmonija retoriškai klausia kas pirmas: višta ar kiaušinis, tuo tarpu Valentinas kapstosi vaikystės istorijoje kas jį traumavo: pirmas seksualinis patyrimas būnant 13 metų ar nesupratingi tėvai? Tarsi tiesos žinojimas duos atsakymus kaip gyventi ir būti toliau? Ateitis – tai mažiausiai apie ką jis norėjo galvoti. Nes ten tamsu ir bus tik tamsiau. Pesimizmu permirkęs Valentinas nuo skausmo pauzes darydavo tiesiog ieškodamas kaltų. Tačiau tam tikrais artumo momentais jis prisipažindavo: aš toks blogas, tiek pridariau visiems negero, sunku matyti save tokį. Be jokios abejonės pripažinti savo klaidas, ypač liečiančias kitų žmonių gyvenimus, nėra malonus, netgi lengvas dalykas. Tačiau žengiant sveikimo keliu buvo būtina po truputį suvokti savo atsakomybę ir mokytis ją nešti ant savų pečių. Stebėjau kaip po truputėlį renka savo akmenėlius, išbarstytus ant kitų gyvenimo kelio.

Buvo ir kitų požymių, rodančių, kad terapijoje Valentinas progresuoja. Vis užsimindavo apie temas, kurios jam itin nepatogios ir mielai jų išvengtų bei apeitų terapijoje. Viena buvo susijusi su kūno vaizdu, kita - su alkoholio indėliu. Kol Valentinas psichologiškai jaukinosi mintį kalbėti temomis, kurios jam kelia didelį gėdos jausmą, aš svarsčiau kokią būtent funkciją alkoholio vartojimas atlieka jo gyvenime.

Visi žinome, kad alkoholis sujaukia žmonių protus, net gi jų ir aplinkinių gyvenimus. Apie tai be galo daug literatūros, anoniminių alkoholikų ir jų artimųjų grupių, o dar daugiau išgyventų tikrų skaudžių istorijų. Ką alkoholis daro žmogaus protui? Alkoholis gali įtakoti net septyniais būdais bei atlikti tam tikras psichologines funkcijas. Dėl įvairių priežasčių šiai dienai alkoholis mediciniškai suvokiamas kaip tam tikra smegenų liga. Be jokios abejonės alkoholis daro žalą smegenų ląstelėms, tam tikrais atvejais žąla yra negrįžtama. Tačiau visumoje priežastys ir pasekmės nėra visiškai aiškios, ir per stipru sakyti, kad alkoholis yra pasekmė. Teisingiau sakyti, kad alkoholis kenkia smegenų neuroplastiškumui. Alkoholis yra žmogaus pasirinkimas, kuriam atsispirti itin sunku.

Pirmas dalykas ką daro alkoholis - tai keičia empatiją mylimiausių ir arčiausiai esančių, reikšmingų žmonių atžvilgiu. Kitaip tariant sumažina empatiją žmonai, vaikams ir kitiems reikšmingiems žmonėms. Tačiau tuo pačiu alkoholis sustiprina empatiją visiškai nepažįstamiems žmonėms: sustiprina prieraišumą ir ryšį su tobulais svetimais žmonėmis. Ir tai motyvuoja juos rūpintis jais ir jų gerove. Tai paaiškina kodėl daugelis vartojančių alkoholikų, besirūpinančiu kitais, užbaigia santykius seksu.

Alkoholis nuslopina visus visuomenės kultūriškai įdėtas normas ir vertybes bei atveria kelią vidiniams pirminiams poreikiams, impulsams, užgimusiems anksčiau prieš alkoholio vartojimą, įgyvendinti. Alkoholis iškreipia kitų žmonių patrauklumo suvokimą. Taip yra todėl, kad alkoholis įtakoja centrinę smegenų dalį, kuri atsakinga už simetrijos matymą. Mes natūraliai mėgstam simetriškai atrodančius žmones. Kai geriame, mes visus suvokiame simetriškus. Patrauklumas sustiprinamas. Alkoholiu galima prisidengti – tai buvau ne aš, o gėrimas. Maskuoja dvejones. Išprovokuoja narcizo grandioziškumą: staiga vyras tampa mačo, kietu vyru, Mesiju, gynėju ir t.t. Įjungia beatodairiškumą, nemirtingumą ir nenugalimumą. Padeda sušvelninti skausmą, frustraciją, nerimą , paniką, liūdesį ir stresą. Padeda žmogui laikinai atkurti savivertę ir pasitikėjimą savimi. Taip pat padeda pilniau įeiti į savo lyties rolę ypač tiems, kurie turi kūno vaizdo problemą.

Tačiau kantriai laukiau ir neleidau sau spėlioti kokią naudą Valentinas gauna iš alkoholio. Nes tikėjau, kad šį kartą jis nepabėgs ir pagaliau įsileis vilties šviesą į savąją tamsą.

- 6 -

Artėdama link sankryžos šviesoforo, pastebėjau kažką man mojuojantį nuo kelkraščio pusės. Tai buvo Valentinas su sūnumi, ką tik prisiparkavę ir išlipę iš mašinos greta gėlių parduotuvės. Valentinas švietė iš toli: plati šypsena, nuo saulės akiniai, laisva eisena nė iš tolo nepriminė ką tik sesijoje matytos ir patirtos kitos Valentinos pusės. Jei nieko apie tą žmogų nežinočiau, net nenutuokčiau su kuo jam tenka susidurti giliuose vidiniuose asmenybės sluoksniuose.

Šiandien buvo ta diena, kai visi taškai apsijungė ir Valentinui kaltųjų ieškoti jau nebesinorėjo. Sesijoje jis bėrė vieną po kito suvokimą, kaip žlugdydavo santykius, iš esmės iš anksto žinodamas, kad niekur kuriamas ryšys nenuves, o tik leis eilinį kartą įsitikinti, kad yra vertas tik atstūmimo. Kad jo atstūmimo planas suveiktų - dažniausiai tam pasirinkdavo narcistiško tipo moteris. Konfliktų sprendimas buvo jo arkliukas, nes pasąmoniniai tai primindavo jo besipykstančius tėvus. Jų prototipai buvo atrandami kolegose, bei kituose nesutariančiuose asmenyse ar organizacijose.

Tačiau baisiausia dalis, kurią išdrįso sau pripažinti buvo tai, kad nuovargis jaučiamas kasdien, ir dar neatėjus vakarui, liudija apie jo kūno nuovargį, neatitinkančio jo biologinio amžiaus. „Aš sudrožtas, aš pagaliau sau leidžiu be kaltės jausmo pamiegoti. Nes man fiziškai sunku“, - kalbėjo Valentinas. Prisiminiau Džozefą Kepnerį, geštalto kūno terapeutą, kuris teigė, jog tokios problemos, kaip antsvoris, psichosomatinis distresas, emocinis nejautrumas, nuolatinė įtampa, emocinės išraiškos stoka, galvos skausmai, seksualinės problemos ir kūno išniekinimas yra fizinio, seksualinio ir psichologinio smurto pasekmė/realybė įkūnyta mūsų pačių kūnuose. Nors įprasta į kūną žvelgti kaip į kažką atskiro ir ne mūsų, būtent ši "norma" trukdo gyventi prasmingą ir pilną gyvenimą. Atrodo keista, kad kūno pojūčiai gali būti gilesnių vidinių sukrėtimų, asmenybės identifikacijos ar fragmentuoto jutiminio gyvenimo atspindžiai. Atėję į terapiją žmonės dažnai siekia greito ir efektyvaus kūno nervo nuraminimo, nenorėdami liestis prie skausmo esmės. Nes daugelis mėgsta remtis racionaliu protu, geležine logika, kurios dėka siekiama išspręsti diskomfortą savo kūne.

Valentinas pradėjo jausti kūną, deja ne iš pačios maloniausios jo pusės. Jo kūnas didelis, silpnokas ir su per didele puokšte somatinių ligų kaip jo amžiaus vyrui. Iš tiesų ilgametis gėrimo stažas be jokios abejonės turėjo paveikti jo fizinę sveikatą: po gėrimo nebe taip greitai atsigauna, kepenų darbas prastas, kasa šlubuoja. Tačiau nustoti gerti buvo per sunku. Mums kalbant aiškėjo daugiau detalių. Ypač vakarais Valentinas neranda sau vietos. Nesuskaičiuojamą kartų "scrollina" Facebook'o paskyrą, tikrina ar niekas neparašė į „Messenger‘į“, naršo „Netflix‘e“ ieškodamas baisiausio filmo, visada šalia pastatytas brendžio butelis, suka galvą ką dar neskaniai pavalgius - tiesiog vieno žmogaus balius, švenčiantis eilinį kartą pasitvirtinusią tiesą, „jog esu niekam reikalingas“. Vardindamas visus dalykus, Valentinas tarsi atsidūrė savo namuose ir jautė didžiausią poreikį užgerti. Pasitikslinau ar tikrai jis dabar norėtų tai padaryti. „Taip, žinoma, tas jausmas krūtinėje“, - blaškėsi kalbėdamas Valentinas. „Koks jausmas?“ - neatstojau nuo jo. „Čia čia“ - kone su skausmo iškreiptu veide rodė į krūtinės ląstą. „Leisk tam jausmui būti, stebėk jį, nepaleisk“. „Žinai, man primena kai tais vakarais aš...“, - jau buvo bepradedantis racionalizavimo būdu lipti iš savo būsenos. Grąžinau ir raginau tiesiog stebėti savo tuštumą ir nieko nedaryti. Tai buvo tas momentas ir galimybė pagaliau pamatyti kas kiekvieną vakarą jį įstumia į persivalgymo ir persigėrimo vakarėlius. Paprašius uždėti ranką ant jo jaučiamos tuštumos, Valentino veidas keitėsi, raudonavo, kaupėsi ašaros, kol galiausiai pratrūko žodžiai: „paliktas, aš jaučiuosi paliktas!!!“. Prašiau kartoti tuos žodžius, kad labiau įsisąmonintų ir patirtų visu savo kūnu. Valentinas raudojo kaip vaikas, raudos būta tikros ir iš giliai, ir visa tai apie paliktumą. Prieš mane iškilo vaizdas, kaip Valentinas kasdien bandelėmis, riebiu maistu ar alkoholiu užkiša savo vidinį nesaugų, raudantį, išsigandusį vaiką, įstrigusį tarp vaikystės ir paauglystės laikotarpių, kad tik nedrįstų jausti teisę būti tuo, kuo yra. Būtent ši būsena jam kėlė nepatogumo jausmą prieš kitus, o tą kartą - prieš mane. Juk aš tai matau ir stebiu jo atsvėrimą ir pažeidžiamumą šiame momente. Juk esu reali grėsmė čia ir dabar viso to nepriimti, nesuprasti. Juk artumas Valentino akimis buvo ne tik jo gyvenimo troškulys, bet ir didžiausia baimė, kuriai nejausti ir įveikti jis naudojo gerai ištobulintą pasipriešinimų, manipuliacijų, racionalizacijų tinklą. Ir tik dabar būdamas keturiasdešimties jis patiria savo kailiu esanti didžiausia šio tinklo pagauta žuvis.

-7-

Vidinio vaiko sąvoka dabar tokia populiari, kad skamba beveik nuvalkiotai. Kartais tai lieka teisingo teorinio pamąstymo rėmuose. Nei kur jo ieškoti, nei ką su juo daryti suradus, niekas taip dorai ir nepaaiškina. Žinoma mylėti, reikia išmokti mylėti savo vidinį vaiką, bet kai iš visos širdies jauti stipriausią neapykantą atgaivintai savo vidiniai daliai, kas tada? Būtent taip jautėsi Valentinas savo paties asmenybinės dalies atžvilgiu. Tačiau jis visko mesti neketino ir it mantrą kartojo, kad „šį kartą terapijos nemesiu ir išdrįsiu, išdrįsiu pažvelgti į savo vidų“. Bandėme ne vieną kartą, ir ne vienas kartas būdavo vos centimetru arčiau kažko. Aš džiūgaudavau viduje, kad judame į priekį, o Valentinas nervinosi, kad nepakankamai greitai. Kartą jis sugalvojo net regresavimo sąvoka man pamojuoti prieš nosį ir beveik pasiduoti, neva „jis grybą pjauna, kažko nepagauna ir dar nuvilia terapeutą“. Anaiptol, Valentinas nuosekliai artėjo savo vidinio vaiko link, tik gynybiniai blokai trukdydavo suvokti kas vykdavo momentas po momento. Nors ir buvo puikus pašnekovas, niekada neieškantis žodžio kišenėje vyras, tačiau sustabdžius ir atkreipus dėmesį, kad beveik nepalaiko akių kontakto, Valentinas nustėrdavo. Paprašytas surizikuoti, jis mesteldavo greitą, susinepatoginusio šešiamečio vaiko žvilgsnį: kupiną išgąsčio ir nerimo dėl sekančios sekundės. Išeidavo iš terapijos tik (anot jo) įvardinęs fizinius pojūčius, gėdos jausmą, kad buvo mažamečiu prieš terapeutą ir nieko nesupratęs. Buvo akivaizdu, kad viena sesija po kitos jis bijo susidūrimo ne su manimi, o pirmiausia - savimi. Tokio silpno, įsibauginusio, ir praradusio stabilumo, Valentinas savęs nepažinojo. Tai ir buvo jo vidinis vaikas, kuris talpino savyje visas suvoktas ir nesuvoktas vaikystės nuoskaudas, kurios ypač suaštrėdavo kuriant artimą kontaktą su kitu.

Kartą terapinėje grupėje Valentinas pasiryžo eksperimentui: viena dalyvė tapo jo mama, kurią jis pasodino priešingame tolimiausiame kambario kampe. Jis negalėjo žiūrėti į šiltai, su meile žvelgiančią mamą. Paprašius mamos truputį prieiti arčiau, Valentinas ne juokais išsigando, griežtai pakeltu balsu reikalaudamas neiti arčiau. Mama paėmusi Valentino vidinį vaiką (kurį puikiai atstojo baltas pliušinis zuikutis) ant rankų, ne juokais privertė plakti jo širdį smarkiau. Žvilgsniu lydėdamas mamos švelnius prisilietimus prie kūdikio Valentinas raudojo ir vis kartojo „baik, baik prašau“. Mes baigėme eksperimentą, nes buvo pakankamai šiam kartui, bet nepakankamai, kad įsisąmonintų kas vyksta su juo pačiu. Grįžus į asmeninę sesiją Valentinas dalinosi įspūdžiais, kad po grupės jam buvo geriau, jautėsi lengvas tiek vidumi, tiek išore. Tačiau įprasminti savo patyrimo jis negalėjo. Tą kartą man atrodė, kad atėjo tas momentas, kai jis gali susitikti su savo vidiniu vaiku ir pagaliau jį integruoti.

Panaudojant geštalto kėdes, vidinis Valentino vaikas atsisėdo prieš suaugusį Valentiną ir tarė:

- Aš esu šešių - septynių metų vaikas ir jaučiuosi lyg manęs nebūtų. Sėdžiu prieš tave tokį didelį ir viską neigiantį. Manęs lyg nebūtų. Tu nematai manęs, nesididžiuoji manimi, nežaidi su manimi, negirdi manęs, neigi mane. Kodėl tu taip darai? Aš esu tu, aš galiu bėgioti, aš galiu juoktis, aš galiu žaisti... Kodėl manai, kad tik taip liksi gyvas? Nematydamas manęs?

Paradoksalu, bet suaugęs Valentinas negalėjo išlaikyti nuoširdaus akių kontakto ne tik su jį supančiais žmonėmis, bet ir su savo vidiniu vaiku. Po šio eksperimento, jis šlykštėjosi savo šaltumu, abejingumu mažo vaiko atžvilgiu. Vis kartojo man, kad taip daryti negalima, tai siaubinga, „koks aš žiaurus žmogus“... tačiau Valentinas nebuvo žiaurus žmogus, jis buvo tas, kuris tiesiog nemokėjo kurti ryšio, ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su pačiu savimi. „Aš nežinau, kas tai yra, tas ryšys...“ Iš tiesų jis kankinosi eilinėse žmogiškose situacijose: „ar dabar kalbu iš narciziškos pozicijos ar iš nuoširdžiosios, ar aš dabar siekiu manipuliuoti kitu ar tiesiog būnu savimi...“ Judant terapijai pirmyn, neišvengiamai judėjome ir prie mūsų tarpusavio ryšio temos. Valentinas, susigėdusiu ir save kaltinančiu žvilgsniu, pripažino, jog nejaučia ryšio ir su manimi. Nors prieš save regėjau savimi nusivylusį žmogų, aš didžiavausi jo gebėjimu save nukarūnuoti ir iš širdies pasakyti tiesą, nemeluodamas nei sau, nei man. Tai buvo jo stiprybės momentas. Ir nė už ką nenorėjau sutikti su paplitusiu narcizų verdiktu, kad jie niekada nepasikeis, nes po keturių terapijos mėnesių stebėjau jautriai ir atsargiai besikalančio drugio sparnus.