Nekenčiu gyvenimo, man tikrai atrodo, kad kažkas iš viršaus tyčiojasi iš manęs. Argi nejuokinga? Visur eskaluojama kalbėkimės, komunikuokite, bendraukime ir panašus farsas, kuris realiai neveikia. Štai aš ištekėjusi moteris tikrai negyvenu savo svajonių gyvenimo. Noriu jaukių namų – neturiu, noriu gražių santykių su partneriu – neturiu, noriu idiliškos vaikystės savo vaikams – nesuteikiu. Tokiais momentais mano rankos nusvyra, nes aš daug kalbu, daug išsakytų norų, poreikių, o atsitrenkiu į antrosios pusės nepalaužiamą tiesą – visi taip gyvena arba gyvenimas yra sunkus, arba tu nori gyventi kaip pasakoje. Jūs man pasakykite: ar norėjimas normalios virtuvės su garintuvu yra pasakiškas poreikis ar norma? Tikrai aš jau pradedu maišytis. Jei pradėčiau pasakoti apie buitį jums, aš tikrai kitą kartą nebeateičiau. Nes gėda.. Gėda pripažinti, kad gyvenu chaose. Deja, šiame chaose aš esu labiau įsiliejusi kaip papildomas netinkamas baldas nei susitaikiusi su neišvengiama realybe. Ir taikausi ir kalbu ir pykstu ir ką? Nenoriu taip gyventi, bet nesiskiriu. Šiaip retai, bet kartais vyras pakelia prieš mane ranką, pykčio įkarštyje. Suprantu, kad psichologai nepateisina smurto, bet aš vis jaučiu, kad būsiu prie to prisidėjusi. Tarsi vidumi norėčiau dramos (aišku būti bokso kriauše nėra mano svajonė), tarsi noriu prieiti kažkokį tašką, kurį pasiekus įvyktų lūžis ir pagaliau aš išsilaisvinčiau. Nuo ko? Geras klausimas... Dabartyje aišku nuo supresijos, nuo suspenduotų poreikių, svajonių, džiaugsmo. Tačiau toje dabartyje jaučiu praeities prieskonį. Mano mama skyrėsi ir taikėsi visą mano vaikystę ir paauglystę. Tai buvo košmaras. Ir man tuo metu atrodė, kad kažkokia nesąmonė to nedaryti. Tačiau dabar aš esu tame pačiame taške, tarsi mano tėvas ir vyras yra du atskiri žmonės, negaliu jų lyginti. Bet ar tikrai?

Sakote, kad aš kalbu vis apie jo trūkumus, o kokie jo privalumai. Ilgai galvojau grįžusi namo po sesijos ir man skaudu pripažinti, kad šiuo klausimu mano smegenys ne taip greitai sukasi nei ieškant jo trūkumų. Pačią pirmą sekundę aš jau galiu pateikti pilną sąrašą minusų ir tik taip leisdama sau jaustis nelemta auka. Labai gėda ir skaudu pripažinti, kad aš turiu prisiversti suvokti, prisileisti, net įsileisti į savo suvokimą, jog jis turi ir pliusų. Atrodo, kad kiekvienas jo gerumo pripažinimas praskiedžia mano smegenis, aš rimstu ir... nebetenku galios. Taip, jūs teisi, einame prie jo pliusų. Taigi, jis patikimas žmogus. Jaučiu visa širdimi, kad jis manęs neišduos ir niekada neišdavė. Man saugu su juo. O saugiausias yra jo glėbys. Aš galiu susisukti į kamuoliuką, įsikniaubti į jo krūtinę, įkvėpti jo kūno kvapo ir taip gera, kad net saldu. Jam net nereikia kalbėti. Aišku, jei sakytų man komplimentus – būtų dar nuostabiau. Taip, aš nukrypau vėl apie save. Grįžtu prie temos. Taip pat jis turi gerą humoro jausmą, kol nesijuokia iš manęs ir vaikų, mums smagu su juo. Jis moka žaismingai perteikti emocijas per kokius nors gyvūnus, arba skaitydamas pasakas vaikams, įterpia savo „nesąmonių“. Jis visada padės bėdoje, atrodo, kad yra gimęs spręsti ir atstovėti egzistencinius gyvenimo sunkumus. Jis darbštus, kai dirba... Turi fenomenalią atmintį bei išradėjo gyslelę, nors galėtų tam naudoti modernias priemones, o ne antrines žaliavas. Jis turi daug romantinių svajonių, kaip ėjimas kartu į biblioteką ir skaitymas. Tarsi imituoti jaunystę, tuos laikus, kuomet dar mes vienas kito nepažinojome. Iš tiesų ne kartą esame kalbėję, tiksliau fantazavę, apie galėjusią būti mūsų bendrą praeitį, jei tik būtume sutikę vienas kitą anksčiau. Aš kai stabteliu ir neskubu vertinti jo, suvokiu, kad nežinau daugelio jo svajonių, kurių dalimi galiu būti ir aš. Jis jas laiko uždarytas, tarsi jos niekada ir negali realizuotis, nes dabarties grimasos nesuteikia tokios vilties.

Sakote, kad jo neigiamas vertinimas man suteikia galią ir valdžią? Suprantu, ko gero tai tiesa. Iš tiesų vaikystėje kai jau galėjau priešintis savo smurtaujančiam tėvui, jaučiausi nebeišduodanti savęs, stuburas, nors ir trumpam, išsitiesdavo. Tai buvo tos akimirkos, kai jaučiausi geriausiai savo kailyje. Žiūriu filmus, stebiu kitus žmones ir suvokiu, kad jie kitaip nei aš, nekovoja. Aš beveik visada esu kovos režime. Nemoku kurti džiaugsmo, nemoku kurti namų jaukumo, dar kažkokiu namų židiniu rūpintis nemoku, nemoku kurti santykių, tik juose kovoti. Man jau 45 metai, o aš vis dar fantazuoju apie gražius ir darnius namus. Bet vos tik grįžtu į realybę, manyje tūnantis erelis išskleidžia sparnus ir išskrenda į medžioklę. Iš tolo galiu įžiūrėti auką ir jai kirsti. Aš jos neužmušu, tik sužeidžiu, jai kraujuoja ir tada galiu reikštis. Adrenalinas plūsta į mano venas, stiprybė užlieja kūną ir atsiduriu savo geriausiai pažįstamoje rolėje, kurią praktikavau šimtus kartus su savo alkoholiku tėvu, pasiduodančia isteriška mama ir „degančiais“ namais. Būdavo tokių „pasirodymų“, po kurių aš didžiavausi savimi, jaučiausi galinga, įtakojanti ir blaiviau mąstanti už šalia esančius suaugusiuosius. Deja, savo atžvilgiu plojimų nesulaukdavau, nes kas miegojo, skleisdamas alkoholio tvaiką po namus, o kas raudojo ar šalino beįsipliekusio konflikto likučius. Mes tikrai nešvęsdavome metinių švenčių kaip normalūs žmonės tai daro, arba nesidalindavome jausmais. Ką jūs? Bet aš jaučiu pyktį, kai to aš nedarau su savo šeima. Juk ne toks buvo mano planas. Bet tenka pripažinti – aš moku geriau pykti, įkristi į auką, bet ne kurti ar būti tuo vienijančiu visus džiaugsmu.

O žinote kokios yra mano fantazijos? Aš nuo vaikystės svajojau užaugti, tapti stipria ir nepriklausoma ir visų geidžiama moterimi. Aš suprantu, kad gali jums būti juokinga klausyti tokių sapalionių, bet, ei, toks buvo mano gyvenimas. Taigi, aš svajojau tapti autonomiška, ir man niekas nekels jokių bėdų. Tik aš ir mano svajonės. Spėkite ar pavyko? Duočiau 7 iš 10. Sutikau vyrą, atsirado vaikai ir jau po 5 santuokos metų aš fantazuoju kaip išsikraustau, turiu savo nuostabius namus ir kone tobulai gyvenu. Ši mane kas ketvirtį persekiojanti fantazija lydi iki šiolei. Ko klausiate? Koks paslėptas poreikis? Nu tai laisvė, ramybė... Na taip, jūs teisi, poreikis, kad daugiau netektų nusivilti ir įsiskaudinti netobulais žmonių santykiais.

Dariau namų darbus. Stebėjau save, nu ir nepatiko man niekas. Gerai pradėkime iš pradžių. Stebėdama save suvokiau, kad nuo vaikystės iki šiol aš kartoju tą patį veiksmą. Būdama mokykloje svajojau ir su lyg paskutiniu skambučiu skubėdavau namo. Tą patį dariau universitete, o vėliau ir dirbdama. Aš iki šiol skubu namo. Tarsi jausmas, kad pagaliau pabūsiu su savimi. Bet vos tik įžengiu į namus, aš atsitrenkiu į nerimo sieną. Net neklausiu savęs kaip būti su savimi. Aš to net nežinau. Jaučiu kaip nerimą užvalgau, sugalvoju sau buities darbų. Nu kol dirbu, lyg ramiau, bet vos tik padarau pauzę – nerimas smaugia. Aš jaučiuosi nusivylusi savimi, lėkšta ir ne tokia, kokia norėčiau būti. Ir po truputį suprantu, kad tokia nebebūsiu. Vaikystė praėjo, jaunystė prabėgo, įpusėjau penktą dešimtį, o aš jaučiuosi vis dar ta maža mergaite, kuri vis dar nepaleidžia arba vis dar mintyse šildosi savo fantazijų pūkuose.